19 a. pabaigoje - 20 a. pirmoje pusėje pagrindinė valstiečių susisiekimo ir krovinių pervežimo priemonė buvo vienkinkis ir dvikinkis vežimas. Tarpukaryje didėjantį tiek automobilių, tiek arklinių vežimų srautą pradėta reguliuoti taisyklėmis ir išsamiausiai jos aprašytos 1938 metais išleistuose „Judėjimo tvarkos nuostatuose“.

"Miestuose, miesteliuose ir gyvenamosiose vietose važiuojamas greitis neturi būti didesnis arklių vežimams - už riščia bėgančio arklio greitį."

"Draudžiama nedengtais elastinga medžiaga ratais važinėti riščia miesto gatvėmis."

"Vežėjui draudžiama paleisti iš rankų vadžias, važiuojant miegoti, važiuoti atsisukus nugara į važiuojamą pusę, užsidengti galvą ir atsigulti vežime."

"Keleivius už atlyginimą vežiojantieji vežikai, važiuodami ar stovėdami stovimose vietose (miestuose ir miesteliuose) turi būti blaivūs, mandagūs, nesikeikti, kreipiantis kam turi gražiai ir mandagiai atsakyti."

"Vasarą, kai karščio daugiau kaip 25 laipsn. C, verslinių vežimų arklių galvos turi būti apdengtos tam tikrais apdangalais. Krovininių vežimų arkliams, lyjant, karčiai nuo balnelio iki pavalkų turi būti apdengti odiniu apdangalu." 

Ir dar visa eilė taisyklių, tarp kurių ir tokie reikalavimai arkliui: arklys turi būti visapusiškai išvaizdus, nesulysęs, neturintis žaizdų, galintis bėgti riščia (jeigu vežimas yra keleivinis). Nuotraukoje Panevėžio miesto vežikas ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje (aina.lt nuotrauka).